Po antrojo pasaulinio karo Šveicarijoje prieglobstį rado apie pusė tūkstančio lietuvių. Tuo metu Šveicarijoje buvo apie vienas milijonas pabėgėlių, todėl krašto valdžia ragino juos kuo greičiau palikti šalį. Teisę pasilikti turėjo tik sergantys ar gerai besimokantys aukštųjų mokyklų studentai. Dauguma lietuvių išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ir kt. šalis. 1955-56 m. Šveicarijoje liko apie 40-60 lietuvių.

1951m. Amerikoje susikūrus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės centrui, Šveicarijos lietuviai vieni iš pirmųjų Europoje įkūrė Šveicarijos Lietuvių Bendruomenę, kuri 1952 metų vasario 17 dieną visuotiname Šveicarijos lietuvių susirinkime buvo juridiškai įteisinta. Priimti Bendruomenės nuostatai, patvirtintas Statutas, išrinkta valdyba, garbės teismas.

Tačiau organizuotos Šveicarijos lietuvių veiklos pradžią reikėtų nukelti į 1898 metus, kada Ciūricho lietuviai studentai įkūrė draugiją, pavadintą "Draugystė lietuviškos jaunuomenės".

Sovietinės okupacijos metais Šveicarijos lietuviai aktyviai ir organizuotai kovojo už Lietuvos Nepriklausomybės sugrąžinimą.

Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė niekada nebuvo gausi, bet visada sugebėjo nuveikti labai ženklius darbus Lietuvai. Joje niekada netrūko žymių asmenybių.

2003 vasario mėnesį ŠLB buvo užregistruota 170 lietuvių, tačiau šis skaičius kasdien keičiasi. Jį papildo atitekančios už šveicarų lietuvaitės, atvykstantis studijuoti jaunimas, o taip pat Šveicarijoje dirbantys specialistai.